Pagrindiniai klausimai


Muziejuose rengiant programas demenciją turintiems asmenims, būtina atsižvelgti į dalyvių poreikius ir konkretų kontekstą. Ateityje vis daugiau įstaigų bus įtraukta į muziejų programų įgyvendinimą, nes jų nauda yra akivaizdi, ypatingai tada, kai programų įgyvendinimas derinamas su kitomis socialinėmis paslaugomis.

Kalbėdami apie Alzheimerio ligos, demencijos ir meno kontekstą, iškėlėme šiuos klausimus:

  1. Alzheimeris: kokia yra dabartinė padėtis projekto MAA šalyse?
  2. Muziejai ir demencija: kas nuveikta?
  3. Kaip muziejai gali pagerinti demenciją turinčių asmenų gyvenimo kokybę?



1.Alzheimeris: kokia yra dabartinė padėtis projekto MAA šalyse?


VOKIETIJA

Demencijos tema yra veik kasdien nagrinėjama Vokietijos visuomenėje ir spaudoje. Visoje šalyje, išskyrus kai kuriuos kaimo regionus rytinėje Vokietijos dalyje, yra išplėtotas stacionarių, pusiau stacionarių ir nestacionarių paslaugų ir pagalbos grupių demenciją turintiems asmenims tinklas. Vokietija turi bendrą visos šalies demencijos strategija, savo strategijas taip pat turi dauguma federalinių žemių. 2017 m. sausio 1 d. šalis patvirtino „padidintos sveikatos apsaugos įstatymą“, kuris siekia skatinti demenciją turinčių asmenų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, jiems numatyta didesnė socialinė parama. Nors yra nemažai demenciją turintiems asmenims pagalbą ir kultūrines paslaugas teikiančių iniciatyvų, šių asmenų socialinis gyvenimas vis dar yra suvaržytas, skiriama nepakankamai pastangų kurti įtraukties ir dalyvaujamąsias programas.


AIRIJA

Airijoje yra apie 48 tūkst. Demenciją turinčių asmenų, iš kurių pusė – serga Alzheimerio liga. Remiantis Suzannos Cahill ir Marios Pierce tyrimu „Demencijos paplitimas Airijoje“, iki 2046-ųjų šis skaičius pasieks 153 tūkst. Dauguma demenciją turinčių asmenų gyvena su artimaisiais. Airijoje yra apie 50 tūkst. demenciją turinčių asmenų globėjų-šeimos narių. 2014-aisiais Airijos vyriausybė parengė Nacionalinę demencijos strategiją bei 2014-2017 metų jos įgyvendinimo programą, kuria siekiama užtikrinti ankstyvą demencijos diagnozę ir gydymą, plėtoti bendruomenines paslaugas bei didinti Airijos gyventojų informuotumą apie demenciją turinčių asmenų poreikius bei indėlį, kurį šie asmenys toliau teikia visuomenės gerovei. Visuomenės remiama kampanija „Dementia Understand Together“ skleisti informaciją apie demenciją buvo pradėta 2016 m. spalio mėnesį. Kampaniją įgyvendina Vykdomoji sveikatos paslaugų organizacija (Health Service Executive) kartu su Airijos Alzheimerio ligos draugija (The Alzheimer Society of Ireland), nepelno organizacija „Genio“ ir daugiau nei 30 verslo, akademinių, sveikatos, savanoriškos bei bendruomeninės veiklos partnerių.


ITALIJA

2015 m. Italijoje buvo priimtas Nacionalinis demencijos planas, kuris apibrėžia tinkamas diagnostines ir terapinių paslaugų intervencijas: „kai kurios sritys yra gerai išvystytos, tačiau yra tokių paslaugų, kurių kokybę būtina didinti. Kadangi kiekviename Italijos regione veikia atskiros organizacijos, teikiamų gydymo ir diagnostikos paslaugų kiekis ir kokybę skiriasi. Trūksta bendradarbiavimo tarp ligoninių, šeimos gydytojų, bendruomenių ir paslaugų, teikiamų namuose. Dėl to kyla atsakomybės už teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo tęstinumo problemų“.

Strategija rekomenduoja „taikyti psichosocialinę terapiją, kurios tikslas – gerinti bendravimą su pacientu“ ir „plėsti šeimos narių asociacijų įgyvendinamų globėjams skirtų iniciatyvų įvairovę“. Deja, finansinių išteklių šiems siekiniams įgyvendinti nėra.


LIETUVA

Pažengusi demencija bendrosios praktikos gydytojų kaip specialusis poreikis oficialiai pripažinta tik 2008 metais. Lietuva neturi demencijos strategijos, jaučiamas reikšmingas specialių žinių apie demenciją trūkumas socialiniame, sveikatos priežiūros ir globos sektoriuose. Daugiausia su demencija susijusių paslaugų suteikia valstybė, tačiau šių paslaugų tinkamumas ir prieinamumas mūsų šalyje yra riboti, žmonės, turintys demenciją, beveik neturi jokių galimybių dalyvauti socialinėje veikloje. Nėra sukurta psichologinės pagalbos infrastruktūros ar atitinkamų priemonių, skirtų minėtų asmenų globėjams. Tik kelios nevyriausybinės organizacijos teikia psichologinį konsultavimą asmenims, turintiems demenciją ir šių asmenų globėjams.



2. Muziejai ir demencija: kas nuveikta?


VOKIETIJA

Daugelis muziejų Vokietijoje rengia demenciją turintiems asmenims skirtas programas. Plačiai jų įvairovei įtakos turi tai, kad muziejai mokosi vieni iš kitų kurdami savo programas. Dauguma muziejų nėra linkę bendradarbiauti, išimtis – Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje veikiantis „RuhrKunstMuseen“ tinklas. Vienuolika šio regiono meno muziejų dirba bendradarbiaudami tarpusavyje ir su socialiniais partneriais. Federalinė muziejų edukatorių asociacija yra sukūrusi platformą, kuri skleidžia informaciją apie darbą su vyresniais nei 66 m. amžiaus asmenimis kultūros srityje. Demencija yra viena iš aptariamų temų. Stebina tai, jog kai kurie muziejai, kurie rengia programas demenciją turintiems asmenims, jų neviešina savo interneto svetainėse. Tik keli muziejai nuolat rengia viešus apsilankymus muziejuose demenciją turintiems asmenims.


AIRIJA

Airijos muziejai ir galerijos vis aktyviau įgyvendina demenciją turintiems asmenims skirtas programas. „Azure“ tinklas yra didžiausias, vienijantis šias programas įgyvendinančius muziejus ir galerijas. Jis atsirado iš organizacijos „Age & Opportunity“, Alzheimerio draugijos ir „Butler“ galerijos (Kilkenis) bei Airijos modernaus meno muziejaus (IMMA) partnerystės 2012 m. „Azure“ projektas, kurį įkvėpė Moderniojo meno muziejaus (MoMA) Niujorke programa „Meet Me at MoMA“, siekia skatinti aktyvų demenciją turinčių asmenų įsitraukimą į galerijų ir kitų meno organizacijų veiklą bei šalinti kliūtis didesniam šių asmenų dalyvavimui bendruomenėse. 2015 m. į „Azure“ tinklą įsitraukė daug meno organizacijų iš visos Airijos, tarp kurių: „Arts & Disability Forum“ (Šiaurės Airija); Chester Beatty biblioteka (Dublinas); Crawford meno galerija (Korkas), DLR Lexicon; Dan Lerės-Ratdauno menų tarybos biuras; „Galway“ meno centras (Golvėjus); The Highlanes galerija (Droeda); The Hunt muziejus (Limerikas); kultūros centras „the LAB“ (Dublinas); Dublino miesto menų biuras; The Luan galerija (Athlone); Nacionalinė dailės galerija (Dublinas) ir Vakarų Korko meno centras (Korkas). Dukart per metus yra rengiamas tinklo susitikimas. Numatoma, kad 2018 m. tinklas plėsis.


ITALIJA

Italijos muziejuose programos demenciją turintiems asmenims pradėtos rengti neseniai. 2010 m. pirmosios tokios programos atsirado Nacionalinėje modernaus meno galerijoje Romoje. Netrukus panašias programas pradėjo įgyvendinti muziejai Florencijoje: Palazzo Strozzi (2011 m.) ir Marino Marini (2012 m.). Po 2014 m. įgyvendintų mokymų, prie šių muziejų prisijungė dar 12 Toskanos regiono muziejų. Šiandien Toskanos regione yra sukuriama daugiausia muziejų programų, skirtų Alzheimerio liga sergantiems asmenims. Nors susidomėjimas šia veikla auga, dažniausiai muziejuose rengiamos programos nėra tęstinės ir neapima visos šalies.


LIETUVA

Kultūros sektoriuje kuriama vis daugiau programų, kurios skirtos socialinę atskirtį patiriantiems asmenims. Nesant demencijai palankių bendruomenių ir itin stokojant su tuo susijusių paslaugų, asmenys, turintys demenciją, ir jų globėjai patenka į socialinę atskirtį.

2014 m. ir 2015 m. dviejuose didžiausiuose Lietuvos miestuose įvyko pirmoji mokymų programa „Susitikime muziejuje“, skirta muziejų edukatoriams ir šios veiklos koordinatoriams. Tai paskatino kelis muziejus pradėti vykdyti specialias meno prieinamumo programas, skirtas asmenims, turintiems demenciją. Tačiau bendra muziejų apžvalga rodo, kad vis dar trūksta bendravimo su šia ypatinga lankytojų auditorija.



3. Kaip muziejai gali pagerinti demenciją turinčių asmenų gyvenimo kokybę?


VOKIETIJA

Demenciją turintiems asmenims yra labai svarbu dalyvauti socialiniame gyvenime ir jaustis „normaliais“. Priešingai nei specialios į demenciją orientuotos globos programos, muziejai gali pasiūlyti „normalumą“ ir reikšmingai prisidėti prie demenciją turinčių asmenų gyvenimo kokybės.

Demencija muziejuje ir sąveikoje su menu praranda savo reikšmę. Menas yra daugiasluoksnis, jis atveria galimybes diskutuoti nesiekiant pažinimo, pasiūlo suvokimu grįstą bendravimo erdvę. Tokiam bendravimui nesvarbūs pažintiniai gebėjimai ir jame hierarchijos, nes tarp demenciją turinčių ir neturinčių asmenų yra sukuriamas lygiavertis santykis.


AIRIJA

Muziejai gali suteikti demenciją turintiems asmenims galimybę bendrauti ir patirti meną, pasiūlyti tobulą temą pokalbiui. Pokalbyje prie meno kūrinio dėmesys yra sutelkiamas į tai, kas regima dabarties akimirką, į tai, apie ką šis reginys skatina galvoti bei kaip jaustis. Tokia veikla nėra iššūkis atminčiai. Meno tyrinėjimas įdėmiai apžiūrint yra pokyčius kurianti veikla. Menas gali mus jaudinti, paskatinti mąstyti arba kelti klausimus. Muziejaus, kuris yra atviras demenciją turintiems asmenims, veikla suteikia galimybę šiems žmonėms ir jų artimiesiems – šeimos nariams, draugams ar profesionaliems globėjams – kartu apsilankyti muziejuje, bent jau programos metu pakeisti tarpusavio santykį: iš globėjo ir globojamo asmens santykio į vyro ir žmonos, motinos ir sūnaus, tėvo ir dukters ar sesers ir brolio santykį.


ITALIJA

Italijoje demenciją turintys asmenys turi labai ribotas galimybes dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Todėl suvokiama svarba pasiūlyti nesmerkiančią veiklą, kuri skatintų saviraišką, padėtų atskleisti demenciją turinčių asmenų gebėjimus, sudarytų galimybes jiems leisti laiką kartu su šeimos nariais ar profesionalais globėjais, padedant stiprinti tarpusavio ryšį ir bendravimą. Kadangi patyrimas, kurį suteikia menas, yra kitoks nei kasdienė patirtis – t. y. jis gali įtraukti įvairius gebėjimus, taip pat ir tuos, kurie yra mažiau paveikti demencijos, muziejams tenka svarbus vaidmuo.

Muziejai, atlikdami viešųjų erdvių socialinę funkciją, gali padėti apibrėžti kolektyvinę tapatybę ir kurti visuomenę, kuri yra atvira demenciją turintiems asmenims.


LIETUVA

Muziejai, suteikdami dalyvavimo socialiniame gyvenime galimybę, gali padėti įveikti socialinę atskirtį. Daugiajutimis programos „Susitikime muziejuje“ patyrimas parodė, jog asmenims, turintiems demenciją, ir jų artimiesiems apsilankymas muziejuje buvo gera proga išeiti iš namų ir atitrūkti nuo kasdienybės. Veikla meno kūrinių apsuptyje suteikė galimybę įsitraukti į prasmingą pokalbį ir teigiamai paveikė jų gerovę. Demenciją turintys asmenys nurodė, kad ši patirtis buvo „teigiama“, „pakelianti nuotaiką“, „įdomi“, pažymėjo, kad tai buvo reikšminga, nes sudarė galimybę „būti kartu“, viskas vyko „mano tempu“. Dalyvių teigimu, apsilankymai muziejuje turėtų tapti kasdienio gyvenimo dalimi.



Paskutinį kartą modifikuota: Ketvirtadienis, 2017 lapkričio 9, 07:53